Šilumos siurblys veikia efektyviai tik tada, kai namas atitinka techninius reikalavimus.
Prasta izoliacija verčia siurblį dirbti didesniu pajėgumu ir gali sumažinti sistemos efektyvumą 30–50%. Nepakankamai stipri elektros instaliacija reikalauja papildomų darbų prieš montavimą, netinkama radiatorių sistema — keitimo ar balansavimo darbų, o blogai parinkta išorinio bloko vieta — perkėlimo išlaidų jau po įrengimo.
Taigi, ką konkrečiai reikia patikrinti ir paruošti, kad šilumos siurblio įrengimas vyktų sklandžiai ir sistema veiktų efektyviai nuo pirmos dienos?
Visus šilumos siurblių oras–vanduo sprendimus galite peržiūrėti čia → šilumos siurbliai oras–vanduo.
Izoliacija ir šilumos nuostoliai
Šilumos siurblys pumpuoja šilumą į namą žemesne temperatūra nei dujinis katilas — grindinio šildymo sistemoje tiekiamo vandens temperatūra siekia 30–40°C, radiatorių sistemoje — iki 55°C. Kuo daugiau šilumos išeina pro sienas, stogą ir langus, tuo daugiau siurblys turi dirbti — prasta izoliacija ir oro nuotėkiai gali sumažinti sistemos efektyvumą 30–50%.
Prieš šilumos siurblio įrengimą verta patikrinti tris pagrindines šilumos nuostolių vietas. Stogas — didžiausias šilumos nuostolių šaltinis: rekomenduojamas minimalus stogo izoliacijos storis yra 270 mm mineralinės vatos. Sienos — namai, statyti po 1990-ųjų, dažniausiai turi pakankamą sienų izoliaciją; senesniuose namuose verta įvertinti oro tarpų užpildymą arba papildomos izoliacijos galimybę. Dvigubi arba trigubi stiklo paketai langams būtini, nes langai yra viena iš pagrindinių nekontroliuojamų šilumos nuostolių vietų.
Namo šilumos nuostoliai tiksliai apskaičiuojami atlikus energetinį auditą — ši informacija leidžia parinkti tinkamą šilumos siurblio galią ir prognozuoti elektros sąnaudas.
Šildymo sistema — radiatoriai ir grindinis šildymas
Šilumos siurblys tiekia vandenį 35–55°C temperatūra, o tradicinis dujinis katilas — 65–75°C. Ši temperatūrų skirtumas lemia pagrindinę problemą: radiatoriai, suprojektuoti darbui su katilu, esant žemesnei tiekiamo vandens temperatūrai šildo mažiau efektyviai. Grindinis šildymas šios problemos neturi — jis suprojektuotas darbui būtent 30–40°C temperatūroje ir su šilumos siurbliu yra suderinamas idealiai.
Tai nereiškia, kad radiatoriai netinka. Prieš įrengimą reikia atlikti paprastą testą: šaltą dieną nustatyti katilo tiekiamo vandens temperatūrą iki 55°C ir patikrinti, ar namas sušyla iki norimos temperatūros. Jei sušyla — esami radiatoriai su šilumos siurbliu veiks. Jei ne — reikia keisti radiatorius į didesnius dviejų ar trijų plokščių modelius, arba didinti jų skaičių. Vieno radiatoriaus keitimas kainuoja 200–500 eurų, viso namo — 2 000–6 000 eurų.
Taip pat būtina atlikti hidraulinį balansavimą — tai procedūra, kurios metu reguliuojamas vandens srautas kiekviename radiatoriuje taip, kad šiluma tolygiai pasiskirstytų po visą namą. Be hidraulinio balansavimo šilumos siurblys dirba neefektyviai net ir techniškai suderintoje sistemoje.
Elektros instaliacija
Šilumos siurblys reikalauja atskiros, dedikuotos elektros grandinės — jo negalima jungti į bendrą namų elektros liniją su kitais prietaisais. Būtinas trifazis elektros įvadas, nes galingesni oras–vanduo siurbliai veikia trifaze srove. Tikslūs kabelio skerspjūvio ir saugiklių reikalavimai priklauso nuo konkretaus modelio galios. Jie yra nurodyti įrenginio techniniame pase.
Prieš montavimą reikia patikrinti du dalykus. Pirma — ar elektros skydinėje yra laisvų vietų dvipoliam saugikliui. Antra — ar bendra skydinės galia pakankama: prie esamos apkrovos pridėjus šilumos siurblį, bendra suma neturi viršyti skydinės nominalios galios. Jei skydinė perpildyta arba jos galia per maža, prieš montavimą reikia elektros skydinės modernizavimo darbų.
Svarbu: įprastinė nuotėkio relė šilumos siurbliams netinka — ji gali nuolat jungti ir išjungti įrenginį dėl normalių darbo srovių. Prieš montavimą reikia patikrinti, ar elektros skydinėje nėra nuotėkio relės, arba ją pakeisti specialia, šilumos siurbliams skirta versija — tai nurodo ir konkretaus modelio gamintojo instrukcijos.
Išorinio ir vidinio bloko vieta
Išorinis blokas montuojamas ant betoninio pamatuko, nutolinto 10–25 cm nuo namo sienos. Pamatukas turi būti lygus, stabilus ir su drenažu — išoriniame bloke susidaro kondensatas, kuriam reikia laisvo nutekėjimo. Rekomenduojamas pamatuko dydis siurbliams iki 10 kW — 80×100 cm. Bloko aplinkoje turi būti laisva oro cirkuliacija iš visų pusių: užstota vieta mažina efektyvumą ir gali sugadinti kompresorių.
Išorinio bloko vietą reikia parinkti atsižvelgiant į triukšmą — veikiantis siurblys skleidžia 50–65 dB garsą, todėl jo nereikėtų montuoti tiesiai po miegamojo langu. Taip pat svarbu užtikrinti laisvą prieigą techniniam aptarnavimui.
Vidinis blokas — boileris, buferinė talpa ir valdymo įranga — užima atskirą patalpą. Ši patalpa turi būti galutinai baigta prieš montavimą: plytelės sudėtos, sienos sutinkuotos, elektros instaliacija įvesta. Vėliau prieiti prie užstatytos zonos neįmanoma nepažeidžiant sistemos. Dažna klaida — montavimas pradedamas anksčiau nei baigti patalpos darbai, dėl to vėliau tenka ardyti dalį įrangos.
Dokumentai prieš montavimą
Šilumos siurblio įrengimas Lietuvoje nereikalauja statybos leidimo — tai šildymo sistemos pakeitimas, ne rekonstrukcija.
Prieš montavimą reikia turėti namo ar buto nuosavybės dokumentą — nekilnojamojo turto išrašą iš Registrų centro. Jei nuosavybė bendra, reikalingas visų savininkų sutikimas raštu. Elektros skydinės techniniai duomenys reikalingi tam, kad montuotojas iš anksto žinotų, ar reikia papildomų elektros darbų — tai lemia galutinę montavimo kainą ir trukmę. Jei namuose yra šildymo sistema su radiatoriais, naudinga turėti jos schemą arba žinoti radiatoriaus modelius — tai leidžia iš anksto įvertinti suderinamumą su siurblio darbo temperatūra.
Montavimą privalo atlikti sertifikuotas specialistas. Savarankiškas montavimas automatiškai panaikina gamintojo garantiją — tai numatyta visų pagrindinių gamintojų sąlygose. Po montavimo rangovas išduoda perdavimo–priėmimo aktą, kuris yra pagrindinis garantijos dokumentas ir būtinas tolesniam techniniam aptarnavimui.